Pastarųjų metų realijos yra tokios, kad mums visiems tenka daugiau laiko skirti savo emocinei ir dvasinei gerovei atstatyti/palaikyti. Bet kai kalba pasisuka į organizacijų valdymą – žvilgsniai krypsta į vadovus ir personalo valdymo specialistus su klausimu kaip emocinį stabilumą ir įkvėpimo dvasią palaikyti komandose. Ir nieko čia nepadarysi – toks darbas. O kad jį atliktumėte gerai – 5 mano įžvalgos ir patarimai kaip pasirūpinti ir prisipildyti visų pirma save tam, kad būtume pilni gėrio dalintis ir kurti dėl tų, dėl kurių esame organizacijose.

1. PRASMĖ

Ar žinai dėl ko darai tai, ką darai? Ar žinai dėl ko esi ten, kur esi? Ar žinai kur nori nueiti tuo keliu, kuriuo eini?

Net kiekviename darbe, kad ir pačiame nemaloniausiame, galime rasti įkvėpimą daryti, jei žinome dėl ko tai darome ir kur mus tai veda. Pavyzdžiui darbuotojų atleidimas – viena vertus labai nemalonus ir daug neigiamų emocijų sukeliantis darbas gali virsti iš tiesų šviesia užduotimi. Įprasmindami organizacijos „gelbėjimu“ nuo griūties ir didžiąją dalį žmonių nuo darbo vietų netekimo (1); suteikdami blogai/netinkamai savo darbus atliekančiam darbuotojui „nubusti“ ir atsiskleisti kitur, iš tiesų realizuoti savo talentą, o ne tiesiog eiti į darbą ir varginti tiek save, tiek komandą (2).

Skirkite laiko savojo KODĖL išsigryninimui. Jei nesuvoksime prasmės – ilgainiui atliekant darbus mūsų energija išseks ir darbui atlikti reikės didžiulių pastangų. O tai reiškia – mums reikės gerokai daugiau energijos arba resursų atstatant ją.

2. VERTYBĖS

Kokios Tavo, kaip žmogaus pamatinės vertybės? Kas Tau yra svarbu ir kaip tai gauni organizacijoje, kurioje dirbi? Kaip Tavo vertybės siejasi su organizacijos?

Ar nėra radikalių neatitikimų, kurie trukdo sklandžiam susikalbėjimui su vadovų komanda? Ar ten, kur esi, gali įtakoti pokytį, jei vertybių neatitikimas yra didžiulis trukdis gerai būsenai darbo vietoje? Ar įsivaizduojate personalo vadovą, kuris atstovauja organizacijai ir paslapčiomis kritikuoja sprendimų teisingumą, kurie praktiškai visada būna paremti pamatinėmis vertybėmis? Tai yra ne darbas, o imitacija ir savęs bei komandos kankinimas. Ar Jums to reikia, ar turite tam laiko?

Įsivardink savo vertybes ir pasitikrink jų sutapimą su pagrindiniais organizacijos žmonėmis. Jei mūsų vertybės nesutaps su vadovų/organizacijos vertybėmis, nepajusime kaip tapsime bambekliais nepatenkintais kiekvienu vadovybės sprendimu ir purkštaujančiais kiekvieną kartą, kai reikės atlikti užduotis. 

3. KONTROLĖS RIBOS

Ar Tavo našta ten, kur esi yra ne per didelė? Ar tikrai esi savo vietoje (struktūrine ir emocine prasme)? Ar neprisiimi per daug atsakomybių įgyvendinant organizacijos/komandos misiją? Ar tai ką bandai padaryti yra Tavo galioje? 

Aš puikiai žinau, kaip lengva personalo vadovams organizacijose tapti atsakingais už viską. Gali būti, kad šiek tiek hiperbolizuoju, bet pati esu praėjusi per tai, kai skauda galvą absoliučiai dėl visko. Kad vadovas X ne taip interpretavo adaptacijos procesą ir naujokas „neprilipo“ (1); kad būriui kolegų absoliučiai nusispjaut, kad naktim nemiegojai galvodama apie komandos formavimo sėkmę ir jie net neketina dalyvauti naujose Tavo iniciatyvose (2); kad vadovai niekaip nesupranta, kodėl neatrandi rinkoje trūkstamų specialistų už mažesnį nei tos pačios rinkos DU (3). Taip, Tu turi suktis iš padėties ir siūlyti nestandartinius sprendimus. Bet visų svarbiausia yra suvokti, kas yra Tavo galioje ir kur gali kažkas KITAS.

Apsibrėžk savo atsakomybių ribas, jei reikia pasikalbėk apie tai su savo vadovu, vadovų komanda. Atsimink, Tu gali padaryti tik tai, ką gali padaryti. Ir būk drąsus (-i) pasakyti, kai kažkas kitas gražiai žiūrėdamas į akis Tau nori permesti ne Tavo atsakomybę.

4. PAUZĖ

Tau nebūtina nuolatos bėgti. Tau nebūtina dirbti per pietų pertrauką, vakarais ir atostogas. Tau nebūtina iš karto cituoti DK, kai gauni klausimą, kaip atleisti darbuotoją. Tau nebūtina žinoti visų už ir prieš sudėtinguose klausimuose, kuriuos gauni iš vadovo.

Pauzė yra galingas įrankis – naudokis juo ir patikėk, Tavo profesionalo karūna dėl to nenukris. Jauti, kad emocijos ima viršų aršiame susitikime – nueik į tualetą pakvėpuoti ir perjungti kitą emociją. Matai, kad jau nebegali ir kūnas iš nuovargio sako stop – pasiimk laisvą dieną (jei reikia savaitę ar daugiau) tik sau, kad atstatytum jėgas. Pokalbyje su kolega/vadovu supranti, kad nieko nesupranti, ko iš Tavęs nori ir kaip Tu gali padėti – pasakyk, kad Tau reikia laiko pagalvoti ir išeik pasivaikščioti (iš karto arba vėliau) tam, kad susidėliotum mintis ir galėtum grįžti į produktyvią diskusiją.

Tu gali sustoti. Negąsdinu, bet jei laiku nesustosi pats (-i), sustabdys kažkas kitas. Iš pradžių švelniai – galbūt menkutis virusas, vaiko sloga, pan. Jei negirdėsi savęs toliau, visata imsis griežtesnių priemonių – sunkesnė liga, didesnė nelaimė artimoje aplinkoje, galbūt atleidimas, pan. Tai gyvenimo dėsniai. Tu negali daryti per negaliu to, ko negali. Taigi jei jauti, kad kažkas nebe taip – imk pauzę.

5. LAIKAS SAU

Laisvalaikis yra ne prabanga – o būtinybė. Apsidovanojimas gerai padirbėjus – savivertės išraiška, o ne susireikšminimas. Laikas pietums – pagarba ir dėkingumas savo kūnui, o ne laiko švaistymas. Išėjimas iš darbo laiku tam, kad nueitum į būrelį – akiračio plėtimas ir naujų galimybių atradimas, o ne laiko vogimas iš darbo.

Gyvename tikrai keistu metu, kai tapo taip madinga būti užsiėmusiu. Atrodo esi nelabai vykęs, jei turi laisvo laiko sau. Ačiū Dievui, jaunoji karta po truputį keičia supratimą apie poilsio ir laiko balansą. Taigi tikiu, kad po truputį bus normalu nenusivaryti nuo kojų ir visų pirma pasirūpinti savimi. 

Sugalvok, kas Tau malonu ir kada šioms veikloms skirsi laiko kasdien. Po mažą indėlį su malonumu dėl savęs kasdien. Tai yra savo „kibiro“ pildymas ir savo sielos pamaitinimas kasdien tam, kad Tu klestėtum, Tavo rezultatai žydėtų, o Tavo kūryba kurtų geresnę vietą pasaulyje, na arba organizacijoje, kurioje esi.

Pasirūpinkime visų pirma savimi.
Pamatysi, kaip greitai viskas pradės tvarkytis.

Giedrė