Apie talentus, sėkmės paieškas ir kantrybę karjeros kelyje
Interviu su Marija Serbintaite
Paklausta, kaip galėtų save pristatyti su cinkeliu ir nešabloniškai, Marija sako: karjeros edukatorė bei „CodeAcademy“ karjeros centro vadovė. Išprotėjusi dėl šuniukų 🙂 ir labai tikinti žmogaus potencialu. Tikiu ir tuo vadovaujuosi, kad kiekvieną žmogų galima atrakinti ir jam parodyti, kiek jis daug geba. Su Marija kalbėjomės apie karjeros sąvokos vingrybes, pokyčius per pastaruosius 10-imt metų, TOP dalykų sąrašą, ko negalima praleisti norint būti geidžiamu specialistu. Neriam į pokalbį. 🙂
Marija - karjeros edukatorė šiandien. O kaip atrodė pačios karjeros kelionė?
Fun fact, kad mano karjeros kelionė prasidėjo, kai tapau istorijos mokytoja 2015 metais. Ja dirbau beveik 7 metus. Ir šis darbas man laaaaaaabai patiko. Iki pat šiol labai myliu vaikus ir paauglius, su jais nesunkiai randu bendrą kalbą. Na, ir visos pedagoginės žinios man praverčia iki pat dabar – bendraujant su žmonėmis, juos konsultuojant ar būnant vadove. Aš net norėčiau, kad kiekvienas vadovas ar tas, kuris bendrauja su žmonėmis, praeitų pedagogikos kursą. Palengvintų visiems gyvenimą. 🙂 Po darbo istorijos mokytoja, tapau skaitmeninių projektų vadove vienoje iš švietimo paslaugas teikiančių organizacijų, tada pakeičiau darbo vietą, tuomet nusprendžiau, kad noriu dirbti sau (freelancinti), labai nesisekė, mečiau ir ėmiau ieškotis darbo. Taip tapau Karjeros centro vadove vienoje iš programavimo mokyklų. Šis momentas svarbus, nes taip karjeros tema atsirado mano gyvenime. Pabuvau dar vienos mokyklos Karjeros centro koordinatore, dabar vėl grįžau į IT ir esu „CodeAcademy“ karjeros centro vadovė.
Tai mano karjeros kelias gana toks visoks. Ir vėtytas, ir pamėtytas, kai pažiūri iš šalies, tačiau keičiasi tik įmonės, pareigos, o mano nuostatos nuo pat tada, kai įsidarbinau į mokytoja, nesikeitė. Visada tikėjau tuo, kad reikia nueiti ekstra žingsnį. Niekada nenorėjau būti tiesiog mokytoja ir tiesiog dėstyti pamokas. Visada norėjau padaryti dar daugiau – dėl mokinių, dėl bendruomenės, dėl tėvelių. Niekada nesusitaikiau su vidutiniokės mąstymu. Visad žinojau, jog galiu nuveikti daugiau, mat tikiu, kad tik taip žmogus gali augti profesine prasme. Be to, kiekvienoje patirtyje visad ieškojau prasmės. Prisipažinsiu, kad kai kuriose darbovietėse, pozicijose, prasmę buvau praradusi. Tačiau dabar jaučiuosi visiškai save realizuojanti. Konsultuoti žmones, įkvėpti juos – man yra didžiulė laimė. 🙂
Karjera - toks didingas ir dažnai tapatinamas su "kiek labai sėkmingas yra žmogus" žodis. Tai visgi - apie ką yra karjeros sąvoka?
Na, aš visada sakau, kad sėkmes mes matuojame skirtingai, tad ir karjeros sėkmę kiekvienas matuojame pagal save. Vienam sėkmė yra įgyvendinti tikslai, kitiems – užsitarnauta pozicija. O karjeros sąvoka tokia sudėtinga, kad net sunku būtų apibūdinti vienu sakiniu. Mat į šią sąvoką gali įeiti ir profesinis augimas, ir karjeros pokyčiai, ir karjeros planavimas, ir asmeninis pasitenkinimas, ir savirealizacija. Sunku apibrėžti tokią plačią sąvoką. Bet ką tikrai galiu pasakyti, kad karjera nėra linijinis gyvenimo projektas. 🙂 Mūsų siekiai, norai, tikslai su skirtingu gyvenimo periodu keičiasi. Ir tai yra absoliučiai normalu, nes nebegyvename tais laikais, kai pradedame su viena profesija ir užbaigiame su ja. 🙂
Karjeros sąvokos pokyčiai prieš 5-10 metų ir dabar - ar vis dar vyksta tokia pat arši kova dėl geresnės pozicijos įmonėje tarp talentų, o gal atvirkščiai - viskas keičiasi ir žmonės nebetapatina savęs su darbu ir pirmenybę skiria gyvenimui, o tik tada darbui?
Lietuvoje, o gal net ir visame vakarų pasaulyje, žmonės save pirmiausia tapatina su profesija, ieško savo identiteto aukštose pozicijose, mano, kad sėkmingas tik tas, kuris užima aukštas pareigas įmonėje arba yra mega verslininkas. Taip, pavyzdžiui, beveik bet kuris, kuris yra ambicingas, bet nebūtinai būna emociškai raštingas, tampa vadovu. Toks vadovas ima deginti žmones, esančius jo / jos komandoje. Nukrypau, bet tą labai dažnai kur tik galiu ir pabrėžiu. Atsakant į klausimą, nežinau ar greitai prieisime prie to, kai save nustosime tapatinti su profesija, kai sėkmę gyvenime dažnas matuoja būtent per profesinę sėkmę, uždirbamus pinigus. Arši kova dėl pozicijų tikrai vyksta. Dabartinė darbo rinka yra ta rinka, kurioje vis tik įmonės turi daugiau pasirenkamosios galios nei žmonės. Be visa to, vis dar vyksta atleidimai technologinėse (IT) įmonėse. Vėlgi, kita vertus, top talentai yra kiek ramesni, aukštos kvalifikacijos žmonių trūksta visuose sektoriuose.
Must žingsniai, kurių negalima praleisti savo karjeros kelionėje, jei noriu būti TOP talentų sąraše bei išsiskirti iš gausos?
Norėčiau kalbėti apie minkštuosius įgūdžius. Dažnai jų nesureikšminame, tačiau būtent jie suformuoja top talentus. Tad, jei nori siekti profesinės sėkmės, reikia norėti nueiti ekstra žingsnį. Padarei vieną, antrą, trečią? Puiku, ką dar galėtum padaryti?
Antra – gebėjimas mokytis. Šios dienos darbo pokalbiuose net ir top talentų klausia: ką paskutinį kartą mokeisi, kokią knygą skaitei paskutinį kartą ir pan.?
Trečia – svarbu ugdytis gebėjimą išbūti nežinomybėje. Mano supratimu, tie žmonės, kurie geba būti nežinomybėje ir joje veikti – turi lyderio gyslelę.
Ketvirta – ugdytis gebėjimą pamatyti keletą žingsnių į priekį. Tai nėra lengva padaryti, tačiau galima išsiugdyti mokantis. Mokytis geriausia iš patirties.
Na, ir kantrybė. Ši visuomenė pasižymi noru greitai gauti rezultatus. Socialinė medija prie to stipriai prisidėjo. Tad taip, kartais gyvename iškreiptoje realybėje, kai atrodo, jog įdėję savaitę ar mėnesį pastangų į kažkokią užduotį, turime gauti aukštesnę poziciją. Kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė. Kaip matote, tai nėra nieko kažkas tokio, ko nebūtų galima padaryti. Talentais nėra gimstama, jais tampama. Ir dažnai, sunkiu darbu. 🙂
Ir pabaigai...
Kelionė iki top talento gali užtrukti. Man užtruko beveik 10 metų, kol mane pradėjo headhuntini. :)) O taip svajojau, kad kuo greičiau imtų ir pradėtų medžioti rekruteriai / įmonių vadovai. Ir turiu pasakyti, kad tik 2024 metais ėmiau gauti įvairių pasiūlymų dirbti įvairiose įmonėse ir galėjau pati rinktis, kur noriu dirbti ir kur ne. Geras jausmas. Tačiau, kad taip nutiktų turėjau įdėti daug pastangų. Ir kiekviena mano ankstesnė pastanga verta viso to, ką turiu dabar. Taigi, patarimas būtų būti kantriam ir tikėti savimi. Banalu, bet prisiekiu, tai yra evangelija. 🙂